Sugebėjimas atpažinti sėkmės tendencijas ir į jas integruotis, tampant organiška potencialios sėkmės dalimi, yra strategijos esmė. Kaip ir gebėjimas atpažinti grėsmės prielaidas bei maksimalus jų eliminavimas - bet kurios verslo organizacijos išlikimo pagrindas. Atrodytų, tai paradoksaliai paprasta, visiems teoriškai žinoma, tačiau mažai kam praktiškai įveikiama.

Didžiosios daugumos dabartinių verslo organizacijų pagrindinė problema ir niekaip neįveikiama krizinė situacija yra būtent verslo strategijos krizė. Dar 1997 m. išleistoje puikioje strateginėje studijoje “Strategy in Crisis” (Macmillan Press Ltd)  Michael de Kare-Silver  įvardino šią vis aktualesne tampančią bėdą esmine ateities problema.. Tikrai, daugelis dar šiaip taip krutančių verslo organizacijų su strategijos menu neturi nieko bendra.

Dažniausiai tai galima atpažinti per praktiškai nesibaigiančių  reorganizacijų, organizacinių mokymų,verslo renginių, viešosios politikos kontekstus. Tokios organizacijos nebepajėgios ne tik siekti kritinio konkurencinio pranašumo ir sugebėti jį palaikyti. Joms sunku atsiekti net pakankamo konkurencingumo procesų palaikymo. Misija tapti strategine verslo tendencijų permaina joms yra neįmanoma.