Visi daugiau ar mažiau holistiniai organizacijų modeliai iš esmės gali “sutilpti” į  pora pagrindinių požiūrių: 1) organizacijos kaip socialinės sistemos, savo misijos realizavimo dėka atliekančius  joms priskirtus atitinkamus vaidmenis; 2) organizacijos, kaip tam tikros savo interesus atstovaujančių organizacijos visumos dalių asociacijos, kurias palaiko jų dalyvių iš sąsajų su organizacija gaunama nauda.

Abu minėti požiūriai pasižymi garbinga kelerių šimtmečių raidos socialinių mokslų erdvėje istorija. Priklausomai nuo gana subtilių interpretacijų, visos organizacijų modeliavimo perspektyvos yra susiję su kuriuo nors vienu, o kartais ir abejais aptariamais atvejais. Kita vertus, abu modeliai nėra tiesiogiai logine prasme vienas kitą neigiantys. Kiekvienas iš jų yra savotiškai persipinantis su vienu ar kitu organizacinių permainų aspektu.

Bet kuriuo atveju “pergalvojant” organizacijas jose realizuojamų permainų kontekste patartina atkreipti dėmesį į tai, kad struktūrine prasme organizacijos beveik visada yra inertiškesnės už aplinkas, kuriose jos veikia.